Kai nežinote, ką daryti – ką daryti iš tikrųjų?

Būna toks momentas, kai žmogus jau viską yra apgalvojęs. Ne vieną kartą.

Mintyse buvo sudėlioti planai, paskui jie išardyti. Pasikalbėta su savimi važiuojant automobiliu. Palyginta su kitais. Pasižiūrėta, ką daro kolegės, konkurentai, buvę bendrakursiai ir tie energingi žmonės, kurie, atrodo, niekada nepavargsta.

Ir vis tiek viduje tas pats sakinys: „Nežinau, ką daryti.“

Iš šalies jis gali skambėti kaip paprastas nežinojimas. Trūksta informacijos, trūksta plano, trūksta aiškios strategijos. Bet iš praktikos matau, kad labai dažnai šis sakinys reiškia ką kita.

Žmogus nežino ne todėl, kad neturi proto. Dažniau jis pavargęs nuo per daug variantų, per daug atsakomybės ir per ilgo buvimo vienam su savo klausimu.

Kai galvoje per daug visko

Kai sakome „nežinau, ką daryti“, galvoje retai būna tuščia. Ten kaip tik per daug visko.

Ar kelti kainą? Ar dar palaukti? Ar rašyti apie save viešai? Ar samdyti žmogų? Ar paleisti paslaugą, kuri jau seniai guli užrašuose? Ar baigti tai, kas nebeveikia? Ar čia baimė, ar gera nuojauta?

Ir dar vidinis komentatorius, tas neprašytas ekspertas su aštria plunksna: „Kiti jau seniai būtų padarę. Ko Jūs čia tiek galvojate?“

Štai čia ir prasideda painiava. Nes žmogus bando priimti sprendimą, nors dar nėra aišku, kokį klausimą jis iš tikrųjų sprendžia.

Kartais klausimas nėra „ką man daryti?“. Kartais jis yra „ko aš bijau?“. Kartais – „ką bandau išlaikyti savo rankose?“. Kartais – „kieno lūkesčius dabar bandau atitikti?“. O kartais visai paprastai: „ar aš dar turiu jėgų?“

Kol šie klausimai sumesti į vieną krūvą, sprendimo nebus. Bus tik minties malūnas. Sukasi, ūžia, miltų nėra.

Kodėl nepadeda dar vienas patarimas?

Kai pasimetame, dažnai pradedame ieškoti patarimo.

Draugė pasako viena. Verslo konsultantas – kita. Knyga – trečia. LinkedIn – ketvirta. O algoritmas, žinoma, dar atneša penktą žmogų, kuris per tris minutes paaiškina, kaip reikia gyventi, dirbti, auginti verslą ir dar nepamiršti kvėpuoti.

Patarimai gali būti geri. Bėda ta, kad ne kiekvienas geras patarimas yra Jūsų sprendimas.

Ypač situacijose, kur dalyvauja kiti žmonės: komanda, klientai, partneriai, šeima. Tokiose vietose labai vilioja rasti vieną teisingą formulę. Kaip kalbėti su darbuotoju? Kaip pristatyti kainą? Kaip pasakyti klientui „ne“? Kaip motyvuoti komandą? Kaip pagaliau save parodyti?

Norėtųsi, kad būtų vienas atsakymas. Tvarkingas, patikrintas, įrėmintas. Deja, žmonės nėra instrukcijų lentynos.

Sprendimas dažniausiai gimsta ne galvoje, kur viską bandome numatyti iš anksto, o sąveikoje. Pokalbyje. Pasitikrinime. Mažame bandyme. Klausime kitam žmogui: „Kaip Jūs tai matote?“ arba „Kas čia mums abiem svarbu?“

Kai viską sprendžiame vien savo galvoje, labai lengva prisikurti scenarijų. Kartais labai kūrybiškų. Net per kūrybiškų. Viename scenarijuje klientas supyksta, kitame niekas neperka, trečiame komanda nusivilia, ketvirtame Jūs pati atrodote nepakankamai profesionaliai.

Kino teatras dirba be išeiginių.

Tik klausimas – ar tai faktai, ar tik vidinis filmas?

Pirmiausia verta išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta

Kartais pasakymas „nežinau, ką daryti“ slepia visai ne nežinojimą.

Po juo gali būti baimė suklysti. Pyktis. Nuovargis. Nusivylimas, kad įdėjote daug pastangų, o rezultato dar nematyti. Kartais – paprastas žmogiškas noras, kad kas nors pagaliau pasakytų: „Su Jumis viskas gerai, tiesiog situacija tikrai nelengva.“

Todėl prieš puolant ieškoti sprendimo verta trumpam sustoti ir paklausti savęs paprastai:

Kas čia įvyko iš tikrųjų?
Ką aš apie tai galvoju?
Ko bijau?
Kas mane labiausiai spaudžia?

Pavyzdžiui, faktas gali būti toks: į pasiūlymą atsakė mažiau žmonių, nei tikėjotės.

Bet galvoje jau sukasi visai kitas tekstas: „Mano paslauga niekam neįdomi.“

O tai jau ne faktas. Tai skaudi interpretacija. Su ja sunku dirbti, nes ji kerta per savivertę. O štai su klausimu „ar mano pasiūlymas aiškus tiems žmonėms, kuriems jis skirtas?“ jau galima ką nors daryti.

Čia ir prasideda aiškumas. Ne nuo gražaus plano. Nuo sąžiningo atskyrimo: kas įvyko, ką aš apie tai galvoju ir ko dabar iš tikrųjų reikia.

Psichologijoje yra tyrimų apie emocijų įvardijimą žodžiais. Viename jų Matthew D. Lieberman su kolegomis tyrė, kaip jausmų pavadinimas veikia emocinę reakciją. Paprastai tariant, kai žmogus įvardija, kas su juo vyksta, dažnai pasidaro šiek tiek ramiau. Problema nuo to nedingsta, bet atsiranda daugiau vietos pagalvoti ir pasirinkti, ką daryti toliau.

Todėl sakinys „aš bijau suklysti“ dažnai yra naudingesnis už miglotą „man kažkaip negerai“.

Neužkraukite sau viso gyvenimo klausimo

Kai esame pasimetę, labai lengva užduoti sau per didelius klausimus.

„Ką man daryti su gyvenimu?“
„Ar man apskritai tęsti šią veiklą?“
„Kodėl kiti juda greičiau?“
„Kaip man viską susitvarkyti?“

Tokie klausimai atrodo svarbūs. Ir jie tikrai svarbūs. Bet dažnai jie per dideli tam momentui, kuriame žmogus yra pavargęs, įsitempęs ir dar bando nepamiršti atsakyti į laiškus.

Kai bandome vienu klausimu aprėpti visą gyvenimą, aiškumo dažniausiai nepadaugėja. Todėl geriau jį sumažinti iki tokio, į kurį šiandien įmanoma atsakyti:

Kokį vieną sprendimą turiu priimti šią savaitę?
Kur man trūksta informacijos?
Kur aš spėlioju, užuot pasitikrinusi?
Su kuo turiu pasikalbėti?
Koks būtų mažiausias veiksmas, kuris pajudintų situaciją?

Man patinka klausimas, po kurio situacija darosi aiškesnė. Pavyzdžiui, „Koks dabar būtų pakankamai geras pirmas žingsnis?“

Jeigu nežinote, ar kurti naują paslaugą, nebūtina iškart sukurti visos programos. Gal pradžiai užtenka pasikalbėti su keliais žmonėmis, kuriems ji galėtų būti naudinga.

Jeigu nežinote, ar kelti kainą, nebūtina iškart perrašyti viso kainyno. Gal pradžiai reikia sąžiningai susiskaičiuoti, ką iš tikrųjų parduodate: laiką, patirtį, pasiruošimą, dėmesį, atsakomybę.

Jeigu nežinote, ką daryti su komanda, nebūtina iškart kurti naujos tvarkos. Gal pradžiai reikia vieno pokalbio apie tai, kur neaiškūs lūkesčiai ir atsakomybės.

Mažas žingsnis nėra mažas mąstymas. Kartais tai vienintelis būdas pajudėti, kai galvoje jau „visko per daug“.

Atsargiai su svetimais „reikia“

Dar viena vieta, kur žmogus labai greitai pavargsta, yra svetimi „reikia“.

Reikia būti matomai. Reikia daugiau parduoti. Reikia filmuoti. Reikia rašyti. Reikia auginti komandą. Reikia deleguoti. Reikia būti drąsiai, bet ne per daug. Asmeniškai, bet profesionaliai. Matomai, bet nesipuikuojant.

Na, žodžiu, stovėkite ant vienos kojos ir dar gražiai šypsokitės.

Nenuostabu, kad kartais norisi tiesiog uždaryti kompiuterį ir išeiti pasivaikščioti. Be jokios strategijos, tiesiog išgyventi.

Ne visi „reikia“ yra blogi. Kai kurie tikrai vertingi. Bet verta atsirinkti, kurie iš jų yra Jūsų, o kurie tik garsiai skamba aplinkoje.

Paklauskite savęs:

Ar aš tai renkuosi, ar bijau atsilikti?
Ar šis veiksmas stiprina mano kryptį, ar tik didina įtampą?
Ar dabar man reikia augimo, ar pirmiausia aiškumo?
Ką daryčiau, jei mažiau įrodinėčiau ir daugiau pasitikrinčiau?

Kartais žmogus stringa ne todėl, kad neturi valios. Jis tiesiog per ilgai bando gyventi pagal per daug svetimų instrukcijų.

O kai svetimų instrukcijų per daug, savas balsas pasidaro tylesnis. Jis niekur nedingsta, bet jį sunkiau išgirsti.

Kartais aiškumas ateina per pokalbį

Yra klausimų, kuriuos vienai nešiotis per sunku.

Kai esate situacijos viduje, matote viską iš karto: faktus, emocijas, ankstesnes patirtis, žmonių reakcijas, savo baimes, finansus, laiką, šeimą, reputaciją. Viskas susipina. Tada net paprastas sprendimas atrodo kaip mazgas, kurį kažkas surišo šlapiomis virvėmis.

Koučingo ar mentorystės pokalbio vertė dažnai yra ne tame, kad kažkas pasako, ką Jums daryti. Man toks kelias atrodo per pigus. Tikras darbas vyksta tada, kai žmogus pradeda girdėti save aiškiau.

Kai iš „nežinau, ką daryti“ pamažu atsiranda:

„Aš žinau, tik bijau.“
„Man trūksta ne plano, o pasitikrinimo.“
„Aš per ilgai bandžiau viską spręsti viena.“
„Man reikia ne daugiau veiksmų, o aiškesnio pasirinkimo.“

Štai čia jau galima judėti tolyn. Netobulai, savo tempu.

Nuo ko pradėti šiandien?

Jei dabar esate vietoje, kur minčių daug, o aiškumo mažai, pradėkite paprastai.

Ne nuo didelio plano, naujo kurso ar savęs kritikavimo.

Paklauskite savęs „Kas čia iš tikrųjų vyksta?“

Užrašykite faktus. Atskirai parašykite savo interpretacijas. Tada jausmus. Tada vėl paklauskite savęs, o kas čia iš tikrųjų vyksta? Galiausiai pasirinkite vieną mažą veiksmą, kuris padėtų pasitikrinti realybę.

Kartais tiek ir užtenka, kad situacija imtų aiškėti.

O jei jaučiate, kad viena vis sukate tą patį ratą, verta ateiti į pokalbį. Ne tam, kad kas nors už Jus nuspręstų. Tam, kad pagaliau aiškiau išgirstumėte, ką jau žinote, ko dar nežinote ir nuo ko iš tikrųjų verta pradėti.

Jeigu norite tokio pokalbio, parašykite man.

Individuali koučingo ar mentorystės sesija gali padėti susidėlioti mintis, atsirinkti prioritetus ir rasti pirmą realų žingsnį be vidinio chaoso.

Šaltinis: Lieberman, M. D., Eisenberger, N. I., Crockett, M. J., Tom, S. M., Pfeifer, J. H., Way, B. M. „Putting Feelings Into Words: Affect Labeling Disrupts Amygdala Activity in Response to Affective Stimuli“, Psychological Science, 18(5), 421–428, 2007. DOI: 10.1111/j.1467-9280.2007.01916.x