Loreta Kačanauskienė

Klausimų nėra. Ar tikrai viskas aišku?

Prisipažinsiu, nors pati vedu mokymus ir paskaitas, būdama klausytoja ne visada skubu atsakyti į viešai užduotą klausimą. Kartais turiu ką pasakyti, bet pirmiausia noriu susidėlioti mintis. O kartais, kaip ir daugeliui mūsų, svarbu, kaip tai, ką pasakysiu, priims kiti.

Keista, nes puikiai suprantu, kad klausimai ir diskusijos yra mokymosi dalis. Tačiau žinojimas ne visada apsaugo nuo nemalonaus jausmo, kai atrodo, jog visi atsigręš ir vertins, ką pasakei.

Panašias situacijas matau vesdama mokymus ir įmonių susirinkimuose. Užduodi klausimą ir stoja tyla. O kartais žmonės vėliau, jau mažesnėje grupėje ar asmeniškai, išsako tiek minčių, kad belieka stebėtis, kur jos buvo anksčiau.

Kalbėdamasi su darbuotojais išgirstu ir labai atvirų paaiškinimų: „Jeigu paklausiu, kiti supras, kad nežinau.“ Arba ,,Pagalvos, kaip mane čia iš viso priėmė dirbti…“ Dar kažkas prisipažįsta bijantis kolegų pašaipų.

Štai kodėl man įdomi darbuotojų tylėjimo tema. Ne kiekviena tyla reiškia abejingumą, pritarimą ar idėjų stoką. Kartais žmogus turi ką pasakyti, tačiau prieš prabildamas mintyse jau būna įvertinęs galimą kainą.

Kai svarbiau nepasirodyti neišmanančiam

Profesinėje aplinkoje mums rūpi reputacija. Norime, kad kolegos mumis pasitikėtų, matytų kaip išmanančius savo darbą ir gebančius priimti gerus sprendimus. Kuo daugiau atsakomybės turime, tuo stipresnis kartais būna poreikis išsaugoti kompetentingo žmogaus įvaizdį.

Todėl net paprastas klausimas gali tapti nemaloniu išbandymu.

Įsivaizduokime įprastą susirinkimą. Pristatomas naujas projektas, aptariami terminai, darbai ir atsakomybės. Vienam dalyviui lieka neaišku, kaip bus organizuojama tam tikra proceso dalis, tačiau aplinkiniai linksi, niekas nieko neklausia. Žmogus ima svarstyti, gal tik jis vienas kažko nesuprato, ir nusprendžia pasitikslinti vėliau.

Galbūt vėliau pasitikslins su kolega, o gal pradės dirbti remdamasis klaidinga prielaida.

Bandymas apsaugoti savo įvaizdį gali baigtis tuo, kad svarbios informacijos liksime neaptarę.

Psichologė Amy Edmondson, tyrinėjusi komandų psichologinį saugumą, šią problemą padeda suprasti per tarpasmeninės rizikos sąvoką. Užduodamas klausimą, pripažindamas klaidą ar išsakydamas nesutikimą, žmogus gali baimintis pasirodyti neišmanantis, nekompetentingas ar nepatogus kitiems.

Ir tam nebūtinai reikia griežto vadovo ar priešiškos komandos. Kartais žmogų stabdo jo paties įsitikinimas, kad geras specialistas turėtų viską suprasti iš pirmo karto.

Čia verta prisiminti kompetencija nėra gebėjimas viską žinoti. Gebėjimas pastebėti, ko nežinome, ir laiku pasitikslinti taip pat yra profesionalumo dalis.

Tyla ne visada slepia baimę

Vis dėlto nenorėčiau kiekvieno tylinčio žmogaus laikyti nepasitikinčiu savimi. Dirbant su grupėmis gerai matyti, kaip skirtingai žmonės įsitraukia į pokalbį.

Vieni lengvai mąsto garsiai, kalbėdami tikslina savo mintis ir nebijo jų keisti. Kitiems reikia daugiau laiko, pirmiausia išgirsti, apgalvoti, palyginti su savo patirtimi ir tik tada pasisakyti. Būna ir taip, kad žmogus tiesiog sutinka su tuo, kas jau pasakyta, todėl nemato reikalo kartotis.

Tokia tyla nėra problema, kurią reikėtų bet kokia kaina ištaisyti.

Tačiau yra ir kitokia tyla. Kai žmogus turi abejonių, pastebi problemą ar mato galimą riziką, bet nusprendžia tai pasilikti sau.

Vienas nenori prieštarauti vadovui, kitas bijo kolegų reakcijos, trečias yra įsitikinęs, kad jo pasiūlymai vis tiek nieko nepakeis. Kartais veikia ir nerašytos taisyklės, kurių niekas garsiai neįvardija, tačiau visi lyg ir žino, kuo viskas gali baigtis. Tad viešai geriau nesiginčyti, nekelti nepatogių klausimų ar neabejoti jau priimtais sprendimais.

Tokios nuostatos nebūtinai susiformavo dabartinėje darbovietėje. Žmonės į naują komandą atsineša ankstesnių patirčių ir savų įsitikinimų apie tai, kaip dera elgtis su autoritetais.

Todėl išgirdusi vadovą sakant, kad jo darbuotojai neaktyvūs arba neturi nuomonės, neskubėčiau su tuo sutikti. Galbūt taip ir yra, tačiau vien tyla dar nieko neįrodo.

Atviros durys dar nereiškia atviro pokalbio

Vadovai mėgsta sakyti, kad jų durys visada atviros. Tikiu, jog daugelis tai sako nuoširdžiai ir tikrai nori, kad darbuotojai ateitų, klaustų, siūlytų bei pasakytų, jeigu kažkas neveikia.

Tačiau mane labiau domina ne pačios atviros durys, o tai, ką darbuotojas randa pro jas įėjęs.

Vadovas gali būti pasiruošęs išklausyti, kol išgirsta klausimą, į kurį lengva atsakyti. Sudėtingiau, kai darbuotojas suabejoja jo sprendimu, pasako, kad pasirinktas būdas neveikia, arba atkreipia dėmesį į klaidą.

Tokioje situacijoje ir pats vadovas gali pasijusti vertinamas. Juk jam taip pat svarbu atrodyti kompetentingam, išmanančiam ir valdančiam situaciją.

Todėl kartais ima gintis, nors pats gali nė nepastebėti, kaip pasikeitė jo tonas ar reakcija. Nebūtinai supyksta ar pakelia balsą. Gali nekantriai atsakyti, priminti, kad klausimas jau aptartas, parodyti susierzinimą.

Darbuotojas išgirsta tokį atsakymą. Jis pamato, kaip vadovas reaguoja į jo abejones ir pasidaro išvadas.

Beje, mokosi ne vien tas, kuris paklausė. Kiti kolegos taip pat stebi, kaip reaguojama į nepatogius klausimus, klaidas ir nesutikimą.

Jameso Deterto ir Ethano Burriso tyrimas parodė, kad vadovo atvirumas buvo susijęs su didesniu darbuotojų polinkiu išsakyti darbą gerinančius pasiūlymus, o šį ryšį padėjo paaiškinti darbuotojų suvokiamas psichologinis saugumas.

Vadovas gali nuoširdžiai manyti, kad yra atviras darbuotojų klausimams ir pasiūlymams. Tačiau darbuotojai apie tai sprendžia ne iš jo žodžių, o iš to, kaip jis reaguoja, kai išgirsta kitokią nuomonę, kritiką ar nemalonų klausimą.

Kai žmogus jau bandė kalbėti

Dar viena priežastis, kodėl darbuotojai tyli, yra visai kitokia nei baimė pasirodyti neišmanančiam.

Žmogus jau kėlė klausimus, siūlė sprendimus, atkreipė dėmesį į problemas, tačiau nesulaukė jokio atsako. Susirinkimas baigėsi, visi grįžo prie darbų, o pasiūlymas taip ir liko kažkur tarp aptartų klausimų.

Gal vadovas turėjo rimtų priežasčių jo nepriimti, gal įmonė neturėjo tam išteklių, o gal siūlymas tiesiog nebuvo tinkamas. Tai normalu – vadovas neprivalo įgyvendinti kiekvienos darbuotojo idėjos.

Tačiau jeigu niekas nepaaiškina, kas buvo nuspręsta ir kodėl, žmogus gali padaryti išvadą, kad kalbėti neverta.

Tokiu atveju neužteks vien padrąsinimo būti aktyvesniam. Žmogui reikia patirties, kad jo pastabos yra rimtai apsvarstomos, net jeigu sprendimas nebus toks, kokio jis tikėjosi.

Kartais pakanka grįžti prie pasiūlymo ir paaiškinti, kodėl pasirinktas kitas kelias. Tai nedidelis komunikacijos veiksmas, tačiau jis padeda išsaugoti pasitikėjimą pačiu pokalbiu.

Ką galima pakeisti susirinkimuose

Kadangi žmonės tyli dėl skirtingų priežasčių, pirmiausia verta suprasti, kas vyksta konkrečioje komandoje. Vis dėlto yra keli dalykai, kuriuos vadovas gali pakeisti jau per artimiausią susirinkimą.

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į klausimus, kuriuos užduodame susirinkimuose. Įprastas „Ar visiems viskas aišku?“ ne visada skatina pasitikslinti, nes atsakyti neigiamai reiškia viešai pripažinti, kad kažko nesupratai. Klausimas „Kurią šio plano dalį dar reikėtų patikslinti?“ kviečia ieškoti neaiškumų pačiame plane, o ne žmogaus supratime.

Svarbu ir neskubėti užpildyti kiekvienos pauzės. Kartais vadovas užduoda klausimą, kelias sekundes palaukia ir, nesulaukęs atsakymo, pats pradeda kalbėti. Bet žmonėms gali reikėti daugiau laiko mintims susidėlioti. Sudėtingesnius klausimus galima pateikti iš anksto arba pasiūlyti pirmiausia pagalvoti individualiai, o tik tada aptarti kartu.

Dar daugiau reikšmės turi tai, kaip reaguojame į pirmą pasisakiusį žmogų. Jeigu klausimas netikslus, jį galima patikslinti. Jeigu darbuotojas kažką praleido, galima paaiškinti, nesukuriant įspūdžio, kad jis turėjo viską žinoti. O išgirdus kitokią nuomonę nebūtina su ja sutikti, tačiau verta pirmiau suprasti, kuo ji pagrįsta.

Praktikoje kartais užtenka trumpam sulaikyti norą iškart atsakyti ir pasitikslinti, ką žmogus iš tiesų turi omenyje. Taip pokalbyje lieka vietos ne tik vadovo argumentams, bet ir informacijai, kurios jis galbūt dar neturi.

Galiausiai vertėtų pagalvoti, kada vadovas pats išsako savo poziciją. Jeigu jis susirinkimo pradžioje labai aiškiai pasako, koks sprendimas geriausias, o paskui prašo komandos nuomonės, ne visi norės jam prieštarauti. Kartais naudingiau pirmiau surinkti skirtingus argumentus ir tik po to pateikti savo vertinimą.

Visa tai nereiškia, kad vadovas turi atsisakyti sprendimo teisės ar pritarti kiekvienam pasisakymui. Priešingai – išgirdęs daugiau skirtingų perspektyvų jis gali priimti labiau apgalvotą sprendimą.

Ne visa atsakomybė tenka vadovui

Būtų pernelyg paprasta visą atsakomybę už darbuotojų tylą perkelti vadovui. Kiekvienas turime savų baimių, įpročių ir nuostatų, kurios kartais trukdo net tada, kai aplinka gana palanki kalbėti.

Nereikia laukti visiško užtikrintumo, kad galėtume pasitikslinti, išsakyti dar ne iki galo susiformavusią mintį arba pripažinti, kad kažko nežinome. Kita vertus, tai nereiškia, kad kiekvieną abejonę privalome skelbti visai grupei. Kartais tinkamesnis individualus pokalbis, o kartais mintį iš tiesų verta dar apgalvoti.

Svarbu, kad sprendimą tylėti priimtume sąmoningai, o ne vien iš baimės, jog kiti mus blogiau įvertins.

Darbe yra situacijų, kai neužduotas klausimas gali paveikti ne tik mus pačius, bet ir kolegas, klientus ar bendrą rezultatą. Tuomet gebėjimas pasakyti „nesupratau“, „noriu pasitikslinti“ arba „matau vieną riziką“ tampa profesinės atsakomybės dalimi.

Svarbu ne tai, kiek žmonės kalba

Tyla pati savaime nėra nei blogas komandos požymis, nei vadovo nesėkmė. Ne visi žmonės vienodai aktyviai dalyvauja diskusijose, ir nėra reikalo siekti, kad kiekviename susirinkime būtinai pasisakytų visi.

Tačiau jeigu komandoje lieka neišsiaiškintų klausimų, nutylimų abejonių ar pastebėtų, bet neaptartų problemų, verta pasidomėti, kodėl taip vyksta..

Galbūt žmonėms reikia daugiau laiko, aiškesnių klausimų, kitokio susirinkimo formato arba patirties, kad išsakytos pastabos nelieka be atsako. O kartais vadovui naudinga atidžiau pažvelgti į save ir savo reakcijas, ypač tada, kai išgirsta tai, kam nepritaria.

Geras susirinkimas nėra tas, kuriame visi daug kalba. Svarbiau, kad jame neliktų neišsakytų minčių, neaptartų abejonių ar neužduotų klausimų, kurie gali turėti įtakos bendram darbui.

Net ir iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas gali pareikalauti drąsos. O bendram darbui kur kas blogiau, kai svarbūs neaiškumai taip ir lieka neišsakyti.

Jeigu Jūsų komandoje sudėtinga kalbėtis apie problemas, abejones ar skirtingas nuomones, apie tai galime kalbėtis ir ieškoti sprendimų vadovų komunikacijos mokymuose ar komandų sesijose.

 

Jeigu norite tokių pokalbių, parašykite man.

Skaitykite daugiau straipsnių

Į viršų