Vadovo dilema: patarti ar leisti pačiam atrasti sprendimą?
Neskubėti patarti – irgi vadovavimo įgūdis
Per ugdomojo vadovavimo mokymus vadovai gana dažnai užduoda klausimą: „Kaip susivaldyti, kad iš karto nepradėčiau patarinėti?“
Jie neslepia, kad tai nelengva. Turi patirties, žino, kaip spręsti problemas, ir dažnai jau po pirmųjų darbuotojo sakinių mato galimą sprendimą. Kam gaišti laiką, jeigu gali tiesiog pasakyti, kaip padaryti? O dar reikia kantrybės išklausyti iki galo, ypač kai laukia daugybė kitų darbų.
Vienas vadovas per mokymus pasakojo, kad darbuotojai net pradėjo stebėtis jo elgesiu per susirinkimus. Anksčiau jis aktyviai dalyvaudavo diskusijose, siūlydavo sprendimus, o dabar daugiau klausėsi ir leido kalbėti kitiems. ,,Direktoriau, kas jums atsitiko, kodėl tylite?“- ėmė teirautis kolegos.
O jis tiesiog stengėsi nepradėti kalbėti pirmas ir nesikišti su savo atsakymais anksčiau laiko.
Man ši situacija labai taikliai parodo, kad ugdomasis vadovavimas prasideda ne nuo išmoktų klausimų, o nuo gebėjimo keisti savo įpročius. Ir tai dažnai sunkiau, negu atrodo.
Kai patirtis skatina skubėti su atsakymu
Daugelis vadovų savo karjerą pradėjo kaip geri specialistai. Jie išmoko greitai spręsti problemas, priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę ir už tai buvo vertinami.
Tapus vadovu šie gebėjimai niekur nedingsta, tačiau keičiasi jų panaudojimas. Dabar svarbu ne tik pačiam rasti gerą sprendimą, bet ir padėti kitiems mokytis, augti, savarankiškai susidoroti su sunkumais.
O įprotis greitai pateikti atsakymą išlieka.
Darbuotojas pradeda pasakoti apie problemą, vadovas jau mintyse dėlioja sprendimą ir laukia progos jį pasiūlyti. Kartais nė nepastebi, kad nebesiklauso, nes yra užsiėmęs savo atsakymo formulavimu.
Dažniausiai už to slypi visai suprantami ketinimai: noras padėti, sutaupyti laiko, išvengti klaidų. Vadovas atsako už rezultatą, todėl jam natūralu norėti kuo greičiau pašalinti kliūtį.
Tačiau kartais jis net nespėja išsiaiškinti, kokios pagalbos darbuotojui iš tiesų reikia. Gal šis jau turi sprendimą, bet nori jį aptarti? Gal svarsto kelias alternatyvas? O gal situacija visai kitokia, negu vadovui pasirodė iš pirmųjų sakinių?
Michael Bungay Stanier knygoje „Koučingo įprotis“ ir kituose savo darbuose nagrinėja polinkį pernelyg greitai dalyti patarimus. Šį įprotį jis vaizdingai vadina Advice Monster – patarinėjimo monstru. Jis pasireiškia tada, kai skubame pasiūlyti savo sprendimą dar gerai neišsiaiškinę, kokios pagalbos pašnekovui iš tiesų reikia.
Man ši metafora patinka, nes patarinėjimo įprotį galime atpažinti ne tik darbe. Juk ir asmeniniuose pokalbiuose kartais sunku išklausyti iki galo, kai jau atrodo, kad žinome, ką kitam reikėtų daryti.
Kada patarimas padeda, o kada trukdo?
Patarimai savaime nėra blogis. Būtų keista, jeigu patyręs vadovas nesidalytų savo žiniomis ir patirtimi, ypač su darbuotojais, kuriems jų dar trūksta.
Tačiau verta atskirti du skirtingus pokalbio tikslus.
Vienu atveju reikia kuo greičiau ir tinkamai išspręsti konkrečią problemą. Kitu – padėti darbuotojui išmokti spręsti panašias problemas savarankiškai.
Įsivaizduokime, kad darbuotojas ateina pasitarti dėl kliento skundo. Vadovas išklauso, pasiūlo sprendimą, darbuotojas padėkoja ir grįžta prie darbo. Pokalbis trumpas, problema išspręsta.
Bet gal darbuotojas pats jau buvo sugalvojęs, kaip elgtis? Gal jam tereikėjo pasitikrinti, ar pasirinktas būdas tinkamas?
Vadovas to taip ir nesužinojo.
Jeigu tokie pokalbiai kartojasi, darbuotojas gali priprasti, kad paprasčiau gauti paruoštą atsakymą, negu pačiam ieškoti sprendimo. O vadovas ilgainiui stebisi, kodėl dėl tiek daug klausimų vis dar kreipiamasi į jį.
Ugdomojo vadovavimo esmė nėra atsisakyti savo patirties. Svarbu suprasti, kada patarimas padės darbuotojui, o kada jis gali daugiau išmokti ieškodamas sprendimo pats.
Kaip susilaikyti nuo patarinėjimo?
Grįžkime prie vadovų klausimo iš mokymų. Ką daryti, kai atsakymą jau žinai, o kantrybės laukti – nedaug?
Pirmiausia siūlyčiau išmokti atpažinti momentą, kai pokalbyje įsijungia noras patarti. Pašnekovas dar kalba, o Jūs jau mintyse ruošiate rekomendaciją. Tai geras signalas trumpam sustoti ir grįžti prie klausymosi.
Sprendimą visada spėsite pasiūlyti. Tačiau jeigu pernelyg greitai perimsite pokalbį, galite taip ir nesužinoti, kaip situaciją mato pats darbuotojas.
Kartais pakanka vieno papildomo klausimo:
- „Ką Jūs pats apie tai galvojate?“
- „Kokius sprendimo variantus jau svarstėte?“
- „Kurioje vietoje Jums reikia mano pagalbos?“
Svarbu, kad šie klausimai kiltų iš tikro noro suprasti, o ne būtų būdas nuvesti darbuotoją prie vadovo iš anksto pasirinkto atsakymo.
Pavyzdžiui, klausimas „O ar nepagalvojote, kad reikėtų pirmiausia pasikalbėti su klientu?“ tik atrodo atviras. Iš tiesų vadovas jau siūlo savo sprendimą.
Kitas dalykas – išmokti išlaukti pauzę. Kai darbuotojas svarsto, renka žodžius ar ieško tinkamo atsakymo, nebūtina iš karto jam padėti užbaigti mintį. Kartais tos kelios papildomos sekundės ir suteikia galimybę pačiam atrasti sprendimą.
Žinoma, vadovui gali atrodyti, kad taip sugaištama daugiau laiko. Vienas pokalbis iš tiesų gali užtrukti ilgiau. Tačiau ugdomojo vadovavimo vertę verta vertinti ne vien pagal šio pokalbio trukmę, bet ir pagal tai, kiek darbuotojas iš jo išsineša.
Ugdomasis vadovavimas nėra draudimas patarti
Nenorėčiau, kad ugdomasis vadovavimas būtų suprantamas kaip nuolatinis klausimų uždavinėjimas, net kai darbuotojui reikia aiškaus atsakymo.
Jeigu žmogus pirmą kartą atlieka sudėtingą užduotį ir neturi reikiamų žinių, jam reikia paaiškinimo. Jeigu kyla saugos rizika ar būtina skubiai priimti sprendimą, vadovas turi veikti aiškiai ir atsakingai.
Tačiau kitose situacijose, ypač dirbant su patyrusiais specialistais, verta neskubėti patarinėti ir suteikti daugiau erdvės jų pačių mąstymui.
Gebėjimas pasirinkti tinkamą pokalbio būdą yra viena svarbiausių ugdomojo vadovavimo kompetencijų. Vadovas turi mokėti ir paaiškinti, ir patarti, ir paklausti, ir išklausyti. Nė vienas iš šių būdų netinka visoms situacijoms.
Beje, kai vadovas pradeda daugiau klausinėti, pokytis ne visada iš karto patinka darbuotojams. Jie gali būti įpratę greitai gauti atsakymą ir net stebėtis, kodėl dabar tenka svarstyti patiems. Todėl naudinga paaiškinti, kad siekiama ne palikti juos vienus su problemomis, o suteikti daugiau galimybių patiems priimti sprendimus.
Grįžtant prie mokymuose išgirsto klausimo, man atrodo, vadovui nebūtina išmokti niekada nepatarti.
Kur kas svarbiau išmokti pastebėti, kada jo patarimas tikrai reikalingas, o kada noras kuo greičiau pateikti atsakymą tiesiog neleidžia kitam pačiam pagalvoti.
Ugdomojo vadovavimo mokymuose su vadovais nagrinėjame tokias kasdienes situacijas ir praktiškai mokomės klausytis, užduoti prasmingus klausimus bei pasirinkti tinkamą pokalbio būdą. Jeigu norėtumėte stiprinti šiuos įgūdžius savo organizacijoje, kviečiu susisiekti.